 Vengrija i¹sidėsèiusi Europos ¹irdyje, j± supa Karpatų kalnų grandinė, Alpės ir Pietų Slavų kalnai.
895 metais, ie¹kodami saugumo ir naujosios tėvynės nuo peèenegų u¾puolimų, jie pasuko link Karpatų baseino. I¹ savo tarpo jie i¹sirinko kunigaik¹tį – Arpad± (Árpád). Vengrija, iki XI am¾iaus pabaigos tapusi galinga vidurio Europos valstybe, u¾kariavo rytuose ir pietuose esanèias teritorijas. 1301 metais i¹mirė Arpadų dinastija, kuri± sekė Neapolio ir prancūzų An¾u (Anjou) dinastija. Atrojo An¾u karaliaus valdymas įsimintinas pirmiausiai dėl jo grobiki¹kos politikos. Vengrija tapo galinga Vidurio Europos valstybe ir i¹saugojo ¹į status± iki 1490 metų – Matia¹o I. ( I.Mátyás ) mirties. Kultūros su¾ydėjimas bei pirmojo vengri¹ko universiteto įkūrimas (Peèas (Pécs), 1372) taip pat liudija, kad An¾u valdoma Vengrija klestėjo net Vakarų Europos krizės metais.
Tuo tarpu turkų u¾puolimai jau tiesiogiai ėmė grėsti Vengrijai (XV am¾iaus prad¾ia). Jų u¾kariavimus sustabdė legendinis karvedys Jano¹as Huniadis (Hunyadi János). Jo sūnus Matia¹as (Korvinas) Huniadis (Hunyadi (Corvin) Mátyást) 1458 metais buvo i¹rinktas karaliumi, kai jam buvo 15 metų. Vėliau mū¹yje prie Mochaèo (Mohács) (1526) Vengrijos armija patyrė pralaimėjim±, ir tai ilgam laikui apsprendė ¹alies likim±. ©alis suskilo į tris dalis. 1868 metais ©ventoji S±junga i¹vadavo Bud±. Pagrindinis Vengrijos kilmingųjų liberalų atstovas grafas I¹tvanas Sėèenis (Széchenyi István) pripa¾ino, kad pagrindinė Vengrijos atsilikimo prie¾astis- feodalinė sistema. Lajo¹as Ko¹utas (Kossuth Lajos), kuris buvo kitas i¹kilus to laikotarpio vengrų politikas, atstovavo radikalesniai krypèiai, nei Sėèeni, ir apeliavo į plaèi±j± visuomenê. 1848 m. kovo 15 d. Pe¹te prasidėjo revoliucija, o vėliau “¹alies i¹minèiaus” Ferenco Deako (Deák Ferenc) iniciatyva prasidėjo derybos dėl kompromiso. Jų rezultate Habsburgų Imperija 1867 metais tapo dualistine Austrijos ir Vengrijos valstybių s±junga. 1914 metais Vengrija Austrijos pusėje įstojo į I Pasaulinį kar±, kuris 1918 metais baigėsi pralaimėjimu. 1920 m. bir¾elio mėn. Vengrija pasira¹ė Trianono (Versailles) taikos sutartį.
II Pasauliniame kare Vengrija vėl dalyvavo Vokietijos pusėje. Karo pabaigoje, po pralaimėjimo ji pateko į Rusijos įtakos sfer±. 1956 m. vasario mėn. mirus Stalinui, vengrų tautoje u¾si¾iebė demokratinių pertvarkymų viltis. Tai vedė prie 1956 m. spalio 23 d. revoliucijos, kuri± numal¹ino rusų armija.
Į 80-tųjų metų pabaig± Tarybų S±junga pripa¾ino, kad atsidūrė krizėje ir nebegali i¹saugoti centrinės –rytų Europos įtakos sferos. 1989 m. spalio 23 d. buvo paskelbta Vengrijos Respublika.
1999 m. kovo 12 d. Vengrij± įstojo į NATO, o 2004 m. gegu¾ės 1 d. – į Europos S±jung±.
|
